Mano pasaulis

Lietumi aš, iš dangaus nukrisiu-
Nuplausiu veidą, ašaras pasėpsiu lietumi.
Ištirpsiu, atgaivinsiu, numalšinsiu-
Ta sielos troškuli, pagirdysiu aš lietumi.

Vienu lašu, krentančiu nuo stogo krašto,
Barbensiu į palange, tavo. Lietumi
Upeleis išvagojąs langa tavo,
Rašysiu tau ant jo, kad siela būt rami.

Ateisiu su audra.. ir debesim. Perkūnu.
Kad niekas negirdėtu, kaip iš nevilties rėki.
Žaibais skardendamas į dangu, Dievo rūmą-
Nurimsiu kai nurimsi tu. ir žėmė vėliai taps rami.

Mažyte ašara, nubėgsiu tavo skruostu-
Kai tau reikės jos- verksiu lietumi.
Lietaus apsuptyje, lyk angelas apgopsiu.
Nors tu neverksi, tavo siela verks su lietumi.

Net grimas neatlaikė,
Kai pravirko klaunas.
Nutyso linijos akiu,
O lupos, išsiliejo žemyn.

Net kaukė, nebegelbėjo-
Tiek kartu dankstytasi..
Visad jis liūdėjo,
Dabar tik matė tai kiti..

Pasirodžius klauno veidui-
Minia nutilo.
Ašara prabėgus skruostu,
Tyško grindinin

Kaukę užsidėjas,
Be priekaištų vaidino.
O gal.. tiesiog..
kiti buvo akli.

Bet gal, ir jis,
Ir jei visi vaidino-
Jis, kad džiaugias
Jie- nemato, verikia kad širdy..

-Minia su kaukėm-
Tukstančiai veidų.
Visu laimingos kaukės,
Tik klauną apraudu.

Visi vaidina-
Vienas aš verkiu.
-Tik aktorius be grimo.
Aplink scena ,
Eilinį kartą kur mirštu.

Stovi ir lauki prie kelio tu vingio,
tyli ir dairaisi kada kas atklys
snaiges per kelio plentą pusto ledo vėjas
palikus randą dangumi žvaigždė nukris

Stovi tu ir lauki, o aplinkui plaukia žmonės
lyg kariai išsekę po dienos beprasmiškų karų
tu statistas scenoj- vieškely ties kryžkelę sustojas
lauki iš už kampo pasirodančių akių

Stovi tu paskendęs ekstazėj ir agonijoj laukimo
minioj ištirpęs, trini sušąluses rankas
žinai galiausiai iš už kampo,( žingsniais susimąsčiusiais) išžengs artistas jau be grimo
Ir it paklydusį šunelį nuo scenos nusives.

Apibertos sniegu,
Mano pėdos pasiliks kely.
O aplinkui laiko dūžiais,
Snaigėm- muzika tyli tyli

Kris sekundės iš dangaus ir rankų,
Apkabins jos eglių virsūnes.
Tyla. Ir aidas varpo
Mano delnuose paskęs.

Tuk tuk. Nors ir be žodžių.
Plaks širdis tyli.
Tuk tuk. Girdžiu aš drūgio sparno mostą,
Kur snaige sužydejo, vasario vidury

„O jis vis mojo ir mojo į tyla”

Saulėlydžio fone ant jūros skardžio stovėjo žmogaus siluetas. Susenęs ir pavargęs atrodė jis, lyg visą amžių čia prastovėjęs. Aplink nuožmus vėjas šiaušė pajūrio žolę, medžius, tik jis (kaip žmogus išvargęs nuo visko) statiškai stovėjo ant kranto vos pastebimai linguodamas į tylą.

Viena jo ranka buvo ištiesta į viršų, o joje plaikstėsi sena kaip gyvenimas skiautė, pilka, per šitiek laiko jau visai išblukus. Kita dengė suskeldėjusęs akis nuo saulės akinančios šviesos.

Besileidžiančios saulės spinduliai išryškino jo veidą. Visas tas linijas, kuriais per tiek metų laikas išvagojo. NE, ne laikas, o žvarbus jūros vėjas smėlio smiltim išgraviravo jį. O spinduliai leidosi ant veido, pradingdami negyvuose kanijonuose. Juoda ir Raudona.. kontrastas, stingo jo veide.

Jo akys buvo pavargusios nuo laiko, apsiblausę. Žinoma iš pat pradžių juose spindėjo givybė, tikėjimas, (su viltimi jis pasitikdavo kiekvieną atplaukianti laivą), bet laikas užtikrintai darė savo. Dieną po dienos jose daugėjo liūdesio ir nevilties, kas kart jos darėsi blausesnės ir blausesnės. Juk kiek gali pakelt žmogus, jo širdis ne begalinė. Laikas ir ją sugebėjo palaužti, kaip jūra stiklo šoke atbukinti jausmus. Dabar jo akys buvo stiklinės, be jausmų, be vilties. Negyvai žvelgė į horizontą.

Po žmogaus kojomis ošė jūra. Bangos šniokštė atsitrenkdamos į aštresias uolas, pervirsdavo jas ir putom paplūdusios risdavosi pirmyn. Taip ir laikas dildė viską aplink į smiltis, o jo įveikti negalėjo. Viskas aplink keitėsi. Jauni medžiai užaugo, seni išvirto. Keitėsi metų laikai. Jūra dildė krantą, smiltelę po smiltelės nusinešdama dalelę sausumos. Tik jis, stovėjo čia, lyg nuotraukoj sustingęs laike, nuo pat amžių senūjų modamas laivams

Visi jau išėjo į kitą pasaulį, atlikę savo darbus. Tik jis negalėjo- jis laukė. Laivo sugrįžtančio, kuriame turi būti kažkas. Kažkas, ką pats per amžius užmiršo. Stovėjo jis ,lyg amžinas švyturio sargas laukęs paskutinio laivo, senai paskendusio laivų kapinynuose.

Net laikas ir mirtis buvo bejėgiai.. Laikas slinko. Smiltelė po smiltelės dūdėjo skardis jam iš po kojų. O siluetas, ištirpęs laike, mojo ir mojo į tylą.

Su rudeniu numiręs,
Su žiema prisikeles-
Brendu per pieva baltą,
Basas ir be kailinų.

Kadais man ponas Dievas
Buvo pažadejas-
Pavasarį atgimti,
O aš kaip visad, žiema nubundu.

Ir tirpsta mano rankos,
Tirpsta kojos mano.
O snaigės leidžiasi ant kūno nuogo
Kažkur is debesų.

Geles man akyse
Šerkšnu šiaurys ištapo-
Atgimęs žiemą
Pievą žydinčia regiu.

Pavasario naktis, o man dar šalta,
Rugpjucio pabaigoj, tarp pamirštų naktų.
Patvinusi žiedais vaisingoji palaukė,
Tik aš be lapų naktį sutinku.

Šešėlių upė ten užlieja krantą
O žvaigždės raižo dangų teptuku,
Tarp nebūtų naktų ramybę siela randa,
Kunas sumedėja, nors ir be lapu, be žiedų

Išlankstęs popierinį lėktuvėlį, paleido nuo aukščiausio stogo vaikas.
Buvo tamsu, tad lėktuvėlis smigo į nebūties gelmes.

Lėktuvo pilotas dar matė berniuko veidą, strazdanas, poilgius plaukučius.
NE! Tik gilias žydras akis! Ir ašaras jose…

Supamas ir draikomas neatsargaus vėjo sklendė lėktuvėlis. Blyško tolyje.

Lyg jūros bangos krantą vėjas skalavo namo šlaitus.
Putojo, tyško, ir vėl atslūgo.

Ant žemės prieblandoje tirpo smėlio dėžė.

It vandenynas ir sausuma - visas pasaulis tilpo joje.
Pasaulis ir dar daugiau.

Nesugrįžo popierinis lėktuvėlis. O baltos snaigės leidosi ir leidosi į žemę.
… Ant namo stogo… Ant berniuko su vasariška jūreivio maikute
mėlynais krašteliais.

Tušti namai-
Languos žiburiai senai jau užgeso..

Apžėlę takai…
Išskrido (vaikai) lyg paukščiai su vėju pirmyn.

Tyla. (Suspaudžia ausis)-
Neliko nei garso, vaizdo ir kvapo…

Dulkėm apklota, lyg Mėnuo dyla praeitis.

Kauburėlis naujas-
Kur vaikai klegėjo.
Ir ant jo kryželis,
Statė ten tada pilis.

Jų čia nebėra-
smilčių tiek nubyrėjo.
Jų čia jau nebus..

..Pamiršę praeiti, kitur statysis jau sau pilis.

Ir pasaulio pakrašty driekėsi asfaltas. Gatvė buvo sutrukinėjusi nuo
laiko, o pro kelio plyšius kėrojo žolė.
Senai čia nieks nebegyvena. Visi užaugo ir išėjo ten kur saugu, gera.
Bet juk saule ir čia tapati?!

Laikas- buvo tarsi sustojęs, aplink dar metėsi susenę žaislai- tų
kurie kadaise čia vaikais buvo. Jų nebėra-
žaislai čia užmiega amžinu miegu, svajones išplaukia į tylą.

Ant pasaulio krašto sėdi žmogaus siluetas.
Jo esybe tokia sunki ir prislėgta, kad tiesiog traukia ji nuo atbrailos.
Jis neklauso jos.. ..taip pat ir instinkto gyventi.
Netekęs vilties sėdi, nei pirmyn nei atgal nesijudindamas, tyli..

Tai dievas- neradęs vietos pačio sukurtam pasauly.

Atrodo buvo tiek gražių idėjų, svajonių. Ir jos visos iki vienos
griuvo. It kortu namelis krito.. su didžiuliu trenksmu širdyje.
-Kitaip ir negalėjo būti, svajonėms buvo lemta sudužti.

Baigęs kadencija dievas sėdi išsekęs ant pasaulio krašto- purvinas kaip elgeta,
ir žiūri pamišusiu žvilgsniu į vieną tašką.
Jau be vilties, be tikslo.

Tuo tarpu kitas svajotojas vaikšto po pasauli- kaip seniau vaikščiojo jis
ir šventai tiki sapnais.

Kai jis pavargs, ateis čia ( kur prasidėjo ir baigsis visos pasakos) ir atsisės
kur dabar sėdi dievas.
O to jau nebebus- jis bus nušokęs nuo pasaulio atbrailos.

Taip vėl ir vėl- be pabaigos.
Kils ir duš krištoliniai drugiai.