Mano pasaulis

Ir debesys šį rytą kitokie, migloti,
Ir rūkas paslaptingas ir gylus-
Įtraukiantis paklydusio keleivio sielą,
Neleidžiantis sugrįžti į namus.

Štai snaudžia miškas migloje paskendęs,
Nei žalias jis nei pilkas, tik bekraštis ir painus.
Be gailesčio spygliuos savuos širdis pasmeigsiąs
Svajoklių neramių- palikusių namus.

Takeliai, kryžkelės. Laukymės ištuštėją,
Manęs ten laukia užkeiktam miške.
Ryte ten spygauja paklydęs šiaures vėjas-
Ir jis neranda ten kelio į save.

Suskaitęs paskutines monetas
Įsės galiausiai elgeta į autobusą.
Tik šoferio paklaus nedrąsiai.
Nemuši ar manęs.?

Suskaitęs paskutinius skatikus,
Be šnabždesio jis atsisės į galą-
Su ašara stebės
Prabėgančius vaizdus.

Suskaitęs paskutines monetas-
Nenusimins kad alui neužteko,
Nesusivoks kad taksofono aparatui
Irgi neužteks.

Šąlančios rankos suskaičiuos kišenėj paskutines monetas
Ir sustings galiausiai amžinu miegu.
Nepajus nei šalčio, nei skausmo žilas elgeta pusiaukelėj parimęs.
Tik panirs į sapną, pirmą kartą išvažiavęs paskutiniuoju autobusu.

Viena gatve, pabėgęs ar paklydęs
Keliausiu šimtą kartu į save.
Pigiam hotely nesuradęs sau nakvynes-
Nerasiu prieglobsčio ir kitame krante.

Iš šiaurės į pietus, numintas mano kelias,
Kiek kartų vienas aš ėjau vieškeliu šitu;
It elgetos atvėpęs mano batas.
It elgeta- terbelė ant pečių.

Atsiveria man prieki kelio horizontai:
Kur kiti nezengtu- vienas aš žengiu.
Nebijau pamesti šitą kelią-
Man nebaisu kol dar yra neišmintų kelių.

Žibintų gatvės, skverai ištuštėją,
Einu aš parku gyvenamų namų.
Languos ten dega žiburiai- čia naktis artėja..
Tenai taip šilta, gera ir jauku.

Užmerkęs aš akis, kietai padėsiu galvą,
Užmerkęs aš akis sapnuosiu tuos namus.
Žinau, rytoj ir vėl man lemta keltis.
Žinau ir vėl linksniuosiu lapais padengtus takus.

Išeisiu rudeny į kelią,
I tuščią gatvę be klevų.
Dar užvakar juk buvo žalia-
Dabar pakampėje drebu.

Nuo šalčio? Ne!- Kad medžiai jau be lapų.
Kam draskė juos tas vėjas atšiaurus?
Išdraikė puokštę vasaros sukrautą-
Tuščiom šakom paremtas šiaušiasi dangus.

Ir eisiu aš plikom, apnuogintom alėjom.
Ir eisiu aš takais, išmargintais balų.
Praėjo vasara, pasiemėm ką galėjom.
Dabar tik vejas, vejas tarp obels šakų.

Ištiesiau ranką-
Tu praėjai nepastebėjąs.
Kai žemė grėbstė pirmuosius lapus,
Ir trankės po šalį rudenio vejas.

Ištiesiau ranką-sustoki paguoski.
Nieks neatsakė. Nebandė sustoti.
Užmerkiau akis- Bet tikėjausi grįžti,
Prakiurę sparnai man neleido pakilti.

-Neleido pakilti man butelis saujoj.
Parklupęs stebėjau, kaip leidžiasi saulė.

Praradęs save-aš atidaviau viską-
It medis be lapu.
Kur rudeny virsta

Tušti langai, apakę jau nuo vėjo kauksmo,
O vėjas pats išskridęs į pietus.
Išeik dabar kol neiks tavęs nekausto,
Išeik dabar, poryt jau lis lietus.

Tušti tie kambariai, kuriuos kadais regėjąs,
Ir pamiršti sapnai- įkalinti tarp sienų keturių.
Čia drasko tapetus pamišęs šiaurės vėjas,
Užmirštis skaičiuoja neatliktus darbus.

Tie kurie čia pasiliko- amžinai išėjo,
Tie kurie pabėgo, galiausiai vėl sugrįš.
Čia baigias pasakos ir viltys ištuštėja,
Čia baigęs laikas, gęsta čia naktis.

****
Rudeniop, paukščiai pabėga iš savų namų
Nieks neateina, tiktai išeina
Net ir lapai..
…Rudenį krinta

Pamiršęs kas esu būsiu savimi
Kaip medis lapus numesiu savo kaukes

Nebijau sušalti-
kažkur žemėj dabar pavasaris!
O ir dangus toks pat
Ir saulė ta pati.

Nelauksiu nei žiemos, nei pavasario
Nes jos vistiek praeis.

Rudenio lietuj ištirps vakar ir rytoj,
Liks tik dabar

Visi išeina rudenį…
…o aš ateisiu.

Vieta: Nežinomo miesto centras (kur visi vieni kitiems svetimi)
Laikas: Piko valanda

Gatve, pritvindyta iš darbo į namus (it skruzdėlyne) skubančių žmonių, žengia vienišas keleivis. Vidurinės klasės rūbais apsirengusi būtybė lyg siluetas ištirpsta minioje. Tik gerai įsižiūrėjus į visumą galima įžvelgti kad jis nėra minios dalis. Jo žingsnis nėra pastovūs, kaip kitų minios dalyvių, judesiai nėužtikrinti, o trajektorija kurios jis laikosi nėra atidirbta- lyg jis čia būtu pirmą kartą. Kad ir kur jis beeitu vis atrodo kad jis eina prieš minią. Matosi kad praeivis neturi tikslo, pasimetęs blaškosi pilnose gatvėse, lyg bandytu nuo kažko pasislėpti, ištrūkti. Jis eina pro stovėjimo aikšteles, reklaminius stendus, parduotuvių vitrinas nė neatkreipdamas dėmesio į jas.
Vestuvinių suknelių vitrinoje, kur dirbtinė manekenė trečią dieną sustingusi demonstruoja naują suknelę švysteli veido atspindys. Tai vyriškis nesenai perkopęs 50dešimt. Vagotas veidas nuo rūpesčių dar labiau susiraukšlėjas. Antakiai nuleisti, prislėgti nežinomos naštos. Apatinė lūpa įtempta, virpa nuo nerimo, o akys neramiai bėgioja akiduobėse iš vienos pusės į kitą, lyg iš už kampo kažkas bet kurią akimirką išlys ir padarys galą jo spektakliui. Vieną akimirką pageltusių žibintų apšviestas atspindys susilieja su manekėnės atvaizdu ir atrodo kad tas vyriškis su pilką suknele. Suknele- kurios jam niekad daugiau nebus lemta išvysti.
Praeivis nardo gatvėmis, siaurais skverais, bet niekaip negili likti vienas. Ne tik žmonės, bet ir tamsi nebūties šmėkla seka jo link.
Vyriškis net ir pats nežinodamas eina savo paskutiniu keliu, keliu iš kurio jau negrįžtama.
Aplinkui temsta. Gatvėse įsijungia blankios raudonai gelsvos, lempos be gailesčio iškabinėtos ant stulpų. Visa nusidažo jų spalva. Atrodo kad visas pasaulis panyra į sepija, į sveiku protu nesuvokiamą sapną.
Žmogaus siluetas paspartina žingsnį. Jo rankos virpa, judesiai vis labiau nekoordinuoti, chaotiški.
Atrodo kad visas pasaulis prieš jį susimokęs. „kaltas” šaukia žmonės, rodydami į jį pirštais, „kaltas” ūžia pravažiuojančios mašinos. Šaltas vėjas suvirpina medžių alėjos lapus. Net tie šnara „jis kaltas”. Aplink vien budeliai ir teisėjai ketinantis be gailesčio jį pasmerkti.
Balsai vis intensyvėja ir intensyvėja. Atrodo tuoj visa galva sprogs. „Tu kaltas”- aidi galvoje. Tie žodžiai nepakeliami.
Staiga visas pasaulis: margi reklamų stendai, pravažiuojančių mašinų šviesos, praeiviai- visa susilieja susisuka į vieną tašką ir praryja jį- lyg juodoji skylė į nebūtį.
Žmogus susmenga ant žemės, susiema už galvos ir iš paskutiniųjų jėgų sušunka: „Bet taip neturėjo būti! Jis kaltas, tai jis pradėjo”
Jo žodžiai ištirpsta minioje taip niekeno ir neišgirsti. Žmonės toliau eina pro parpuolusio be gyvybės ženklų vyriškio kūną, net nepastebėdami jo.

Išdžiuvusios upės vaga
Vėliai duos nauja gyvybę.
Senai pamiršta, bet laukta,
Kai nuospaudos pėdas nutrynę.

Kojas nuplaus viesulai-
Paklydėliui ieškančiam kelio.
Iš naujo atgims visą tai,
Kas dulkėse buvo paskendę.

O bangos nuplaus pėdsakus-
Tų kas prieš amžius vandens čia ieškojo.
ir juoksis ir verks vėl dangus-
išvydęs oazę lyg prarasta rojų.

Lyg laiko ratas viskas vėl kartojas -
Sugrįžta mitai, mainosi dievybės.
Apaštalai vėl skelbia kelią į rytojų,
Atgimsta, miršta laikinos vertybės.

Ir vėl į Trojos mūšį joja karžygiai,
Žmonės laimės ieško Mino labirintuos.
Susipina vertybės, egoizmas ir keliai,
Prikalti prometėjai dėl idėjų miršta.

Svajokliai lyg ikarai, meilės sparnų pilni
Kyla, dega, leidžiasi - nemiršta!
Herakliai nesustoja pakely,
Savo keliu praeina, bet negrįžta…

Pasaulis šis - jis gyvas, margas,
Nuo amžių dulkių iki kasdienybės.
Pasaulis šis - lyg trumpas sapnas,
Dievai ir žmonės čia neranda amžinybės..